Bedantystė ne tik senjorų skausmas

Paprastai sveikata neįvertinama tol, kol nesusiduriama su įvairiais jos sutrikimais. Tam, kas neturi bėdų dėl dantų, dažnai atrodo, kad tai tik labai maža ir kartais nuvertinama organizmo dalis. Kas gi tie dantys? Skauda? Nueik pas odontologą, uždės vaistų ir viskas. Jei būtų taip paprasta, žmonėms greičiausiai pakaktų kartą per trejus metus apsilankyti pas dantų specialistą. Tačiau jei žmogus susiduria su itin rimtomis odontologinėmis problemomis? Jei jauna moteris besilaukdama vaikelio pradeda vieno po kito netekti dantų? Jei vidutinio amžiaus, darbinga, su žmonėmis mėgstanti bendrauti moteris pradeda slėpti šypseną ir atrodo nuolat paniurusi ir pikta, nes bijo parodyti bedantę burną? Jei dar pilnas gyvybės šešiasdešimtmetis vyras, didžiąją laiko dalį dėl darbo turintis praleisti žmonių apsuptyje, bijo praverti burną? Bedantės šypsenos nieko nepuošia.

Daugelis odontologų pripažįsta, jog neretai sulaukia pacientų, kurie kreipiasi pagalbos būdami jau neviltyje dėl savo dantų būklės. Dažnas pasiskundžia, kad dantys pradėję klibėti prieš dvidešimt – penkiolika metų, jais buvo rūpinamasi pagal galimybes, tačiau anuomet taikytos priemonės nebuvo tokios efektyvios, kaip šiuolaikinės. Gelbėdavo tik išimama dantų plokštelė. Tačiau plokštelė daugelį ją turinčių žmonių labiau vargina nei suteikia džiaugsmo. Dažnas pripažįsta, kad su plokštele kalbėti ne itin patogu, atsiranda įvairios baimės, kad bus pamirštama įsidėti dantis, kad jie sulūš, kad jie iškris pačiu netinkamiausiu momentu.

Teigti, jog dantų netektis kankina tik senjorus negalima, nes gydytojų odontologų praktikoje pasitaiko nemažai ir vidutinio amžiaus darbingų žmonių, kuriems iki pensijos dar toli. Šie pacientai dažnai pabrėžia, jog dėl prarastų dantų atsiranda baimė šypsotis. Žmogus tampa niūresnis, o aplinkiniai tai labai greitai pastebi. Iš tiesų, tik atsidūrus tokioje situacijoje, kai baisu išsižioti, kad neišsigąstų šalia esantys arba sukausto baimė pamesti dantų plokštelę, suprantama, kodėl taip gausu mažai besišypsančių vyresnio amžiaus žmonių. Ne dėl to, kad jiems nesinorėtų drąsiai juoktis ar šypsotis, o greičiausiai dėl susivaržymo.

Daugelis odontologų pripažįsta, kad deja, tačiau vis dar sulaukia nemažai pacientų, kuriems išgelbėti savų dantų bemaž neįmanoma. To priežastys gali būti pačios įvairiausios. Anksčiau nebuvo taip daug dėmesio skiriama dantų higienai, netinkamai prižiūrėti dantys jaunystėje vėliau duoda neigiamų rezultatų ateityje. Be to, įvairios įsisenėjusios baimės, kad gydymas bus itin ilgas, skausmingas, taip pat palieka savo pėdsaką žmonių pasąmonėje. Neretai dantų gydymas būtų kur kas rezultatyvesnis, jei žmonės įprastų bent kartą per pusę metų apsilankyti pas gydytoją odontologą profilaktinei apžiūrai. Paprasčiausios apžiūros metu galima aptikti rimtos ligos užuomazgas. Laiku pradėjus tinkamą gydymą galima išvengti itin rimtų pasekmių, tokių kaip visų dantų praradimo, žandikaulio atrofijos, netgi skrandžio ligų, kurios gali susiformuoti dėl netinkamo maisto apdorojimo neturint visų dantų. Gaila, bet visuomenėje dar vis atsargiai žiūrima į profesionalios burnos higienos paslaugą. Atseit, tai bereikalingas pinigų švaistymas, reikia tik dažniau ir atidžiau dantis valytis. Tačiau nepagalvojama, jog tokios procedūros metu higienistas apžiūri kiekvieną dantį, nuodugniai patikrina paciento dantenas. Kilus bent mažiausiam įtarimui, jog kažkas negerai, iškart žmogus siunčiamas pas gydytoją odontologą konsultacijai. Nedera pamiršti, jog odontologijos klinika – tai gydymo įstaiga, kurioje dirba žmonės komandoje. Kiekvienas darbuotojas yra svarbus ir dirba tam, kad atėjęs pacientas būtų pagydytas, būtų atkurtos sveikos, gražios šypsenos.

Dažnai manoma, kad su dantų netektimi dažniausiai susiduria vyresnio amžiaus žmonės, vis dėlto, pasitaiko paties įvairiausio amžiaus pacientų. Kai klinikoje apsilanko net ir jauni bedačiai žmonės.

Pasitaiko ir keturiasdešimties metų nesulaukusių pacientų, dirbančių žmonių apsuptyje, mėgstančių drąsiai šypsotis krykštaujant saviems vaikams, neslapstant emocijų džiaugtis artimųjų pasiekimais.  Tai žmonės, kurie nenori likusį ilgą gyvenimą vargti su išimamomis dantų plokštelėmis. Pastaruoju metu daug informacijos galima rasti apie dantų implantavimą ir vis daugiau žmonių pasiryžta šiai procedūrai. Be abejonės, dažnam iš pradžių būna kiek neramu. Visgi dantų implantavimas – chirurginis įsikišimas. Baiminamasi ar implantai prigis.

Išimami dantų protezai arba dantų plokštelė – tik laikinas sprendimas. Dažnu atveju ji sukelia daug nepatogumų žmogui. O jei dantys seniai prarasti, didelė tikimybė, jog žandikaulis jau atrofavosi, todėl  nesilaiko išimami protezai, nuolat jaučiamas diskomfortas, sunku kramtyti, dažnai reikia atlikti protezo pataisas.  Daugelis pacientų, nešiojančių dantų plokšteles, prisipažįsta, jog pirmiausia jie sukuria nesaugumo jausmą. Žmogus baiminasi, kad kalbant, juokiantis ar valgant jie tiesiog gali iškristi. Kai kurie skundžiasi, kad po plokštele patekę maisto likučiai erzina, sukelia nemalonų burnos kvapą. Valgant plokštelė gali pradėti klibėti, dirginti gleivinę, kartais net pratrinti žaizdas burnoje. Tuo tarpu implantai – ilgalaikė investicija į savo sveikatą. Vertinant procentinę jų prigijimo išraišką, ypatingai retais atvejais organizmas atmeta implantus. Tai itin reti klinikiniai atvejai.

Šiais laikais dantų netekusiems asmenims nebereikia taip kankintis kaip anksčiau. O ir gydymo metodų bei sistemų yra didesnis ir geresnis pasirinkimas. Kol kas pasaulyje pirmaujantis ir pats efektyviausias dantų atkūrimo metodas yra vadinamasis „Visi dantys ant 4 implantų“. Ši metodika numato galimybę vieno žandikaulio dantis atkurti ant keturių implantų net ir labai sudėtingoje klinikinėje situacijoje.

Atkūrus dantis pasikeičia žmogaus bendravimo kokybė, gyvenimas tampa pilnavertis. Žmogus gali vėl valgyti norimą maistą, drąsiai juoktis, šypsotis, kalbėti. Pasikeičia jo paties bendravimo gebėjimai. Pacientas labiau nori būti žmonių apsuptyje, drąsiau siekia karjeros. Dėl atkurtų dantų dažnas akivaizdžiai jauniau atrodo.